penkelgis

penkélgis, -ė adj. (1) Dkšt žr. penkergis 1: Penkélgis arklys tai pačiam stiprume Ds. Mano eržilas penkélgis Sdk. | Atlėkė uodas penkelgis ir musė šešelgė LTR(Aln). | Motutė ... jauna mirė, palikdama Gusčiuką mažutį, penkelgį, ant svetimų rankų Vaižg.